„Krinta lapas uosio, krinta lapas klevo. Dėdė rudenėlis žemėn atkeliavo“, – taip savo eilėraštį pradeda Vytė Nemunėlis – Bernardas Brazdžionis. Margaspalvis dėdė Rudenėlis atkeliavo į Panevėžio lopšelį-darželį „Draugystė“. Ten pradėjo tradicinę veiklų savaitę – „Rudens vėrinį“, kurios pagrindinis aspektas – gamtosauginis ugdymas per STEAM veiklas. Tai tarsi rudens ir Steam veiklų dialogas. Kad veiklos būtų patrauklios, įtraukiančios, patyriminės , kuriamas universalaus dizaino mokymosi kontekstas. Jis atliepia visas vaiko galias. Pirmadienį vaikai pagal savo amžių ir galias aiškinosi, diskutavo , kaip tikri detektyvai tyrė, ieško „Kur tas Rudenėlis?“. O jį rado visur: pasislėpusį rytiniame rūke, besidraikančiuose voratinkliuose, medžių lapuose, net ir balose, ir aišku vaisiuose, daržovėse. Antradienį, pasitelkę į pagalbą skonio, kvapo receptorius svarstė „ Rudenėli, koks tavo skonis?“.
O jis kuo įvairiausias: rūgštus nuo svarainių, gaivus nuo vynuogių, saldus nuo kriaušių. Jaunesnieji vaikai vėrė vaisių vėrinukus, „konservavo“ rudens gėrybes žiemai. Vyresnieji patys virė obuolienę, kepė obuolių vaflius. Ir pakvipo visa įstaiga rudeniu. Vaikai pasiūlė atsakingai vartoti daržoves ir vaisius, jais dalintis su kitais, ar sudžiovinti ir valgyti visus metus. „Kaip sukonstruoti Rudenį?“- šiuo klausimu vaikus pasitiko trečiadienis. „Tai visai paprasta“,- teigė vaikai – „galima konstruoti su kaštonais, gilėmis, lapais“.
Ir kibo vaikai, tarsi tikri inžinieriai, konstruoti Rudenį. Sukonstravo fantastinius statinius, kurie vaizdavo Rudenį.
Ketvirtadienį klausydamiesi K.M. Čiurlionio muzikos tapo tikrais meno ekspertais ir kūrėjais „ Rudenėli, kokios tavo spalvos?“. Rudens spalvomis nusidažė mandalos sudėliotos iš rudens gėrybių, spalvingais lapų vitražais pasipuošė įstaigos langai. O kokie įspūdingi paveikslai sukurti iš natūralių vaisių ir daržovių atspaudų. Nusidažė ir vaikų rankos, ir šypsenos. Penktadienį Rudenėlis nutarė sujaukti visus planus ir atsiuntė lietų. „Aha, ir kaip jūs sportuosite kieme per lietų,“- tarsi juokėsi Rudenėlis, pasislėpęs už debesėlio. Bet vaikai lietaus neišsigando, drąsiausi kieme bėgiojo tarp medžių. „Juk pro medžių lapus lietus nelyja“ – pastebėjo vaikai. Kiti surengė sportines estafetes grupėse, įveikinėjo kaštonų labirintus. „Rudens vėrinio“ savaitė, vykdant smagias veiklas, prabėgo labai greitai. Įtraukiančios veiklos, sukurti universalaus dizaino mokymosi kontekstai, nepastebimai supažindina vaikus su gamtosauginėmis idėjomis. Veikdami pagal savo amžių ir gebėjimus vaikai natūraliai perima gamtosauginius principus. O tradicinis „Rudens vėrinys“ yra vaikų labai laukiamas ir, žinboma, patinkantis. Juk nėra didelė paslaptis, kad nuoseklumas ir tęstinumas formuoja ilgalaikius gamtosauginius įgūdžius.
Mokytoja-metodininkė Loreta Jankūnienė