Idėja daugiau sužinoti apie vėją, Ukmergės lopšelio – darželio „Eglutė“ mokytojoms kilo besiklausant ventiliacijos vamzdžiuose siautėjančio vėjo. Su vaikais pasigaminome „vėjukus“, pasikabinome juos lauke ant medžių ir kiekvieną dieną stebėjome, kaip vėjas juos judina. Nusipiešėme vėjo kalendorių ir, pagal pačių sukurtus ženklus, žymėjome jo stiprumą. Stebėdami „vėjukus“, sužinojome vėjų pavadinimus. Iš buitinių atliekų pasigaminome žaidimams lauke „judriukus“, su kuriais buvo smagu žaisti. Atsakydami į klausimą, ar galima sugauti vėją, sugalvojome jį pagauti šiukšlių maišais. Norėdami sužinoti, ar vėjas sunkus, bandėme jį sverti: išsiaiškinome, kad lauke sverti neįmanoma, nes trukdo vėjas, todėl pasvėrę grupėje, sužinojome, kad maišas su vėju sveria šiek tiek daugiau nei tuščias.
Smagiai leidome laiką žaisdami su vėjo maišais: vaikai bandė atsisėsti, mėtė juos, išgavo įdomių garsų, bandė maišus susprogdinti. Norėdami nupiešti vėją, pasigaminome netradicinius teptukus iš įvairių augalėlių. Vaikai piešė karštą vėją, šaltą vėją ir vėją su smėliu. Apžiūrėję išdžiūvusius piešinėlius, pamatėme daug lapelių, šakelių ir kartu su vaikais padarėme išvadą, kad stiprus vėjas pakelia įvairias šiukšles, nukritusius lapelius, šakeles. Išmokome eilėraštį apie vėją, jį inscenizavome. Lauke gulėdami ant žolės, stebėjome plaukiančius debesėlius. Stebėdami birželio mėnesio vėją, išsiaiškinome, kad kuo karštesnis oras, tuo silpnesnis vėjas. Atsidėkodami vėjui, iš gamtinės medžiagos kūrėme jam dovanas.

Vida Barinova,
ikimokyklinio ugdymo mokytoja