Šiais mokslo metais vėl tęsiame pažintį su saugomomis teritorijomis. Šį kartą dėmesį nukreipėme ne taip toli – į Krekenavos regioninį parką. Dar pavasarį mokykloje lankėsi regioninio parko vyr. specialistė Ugnė Leikaitė ir mokinius supažindino su parko vertybėmis. Šį kartą parką pažinti iš arčiau turėjo galimybę 4 bei 5 klasių mokiniai su gamtosaugininkų būrelio vadovu Andriumi Jakavičiumi.
Išvykome rugsėjo mėn. 29 d., šeštadienį. Jau nuo pat ekskursijos pradžios džiugino saulės spinduliai, kuriais nutvieksta, įvažiavus į Krekenavą, mus pasitiko Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų mažoji bazilika, garsėjanti stebuklingu Dievo Motinos paveikslu ir Žolinės atlaidais. Lankytojų centre sužinojome, kad šis paveikslas šiuose kraštuose atsirado dar krikščionybės pradžios Lietuvoje laikais o, jam meldžiantis, pagijo daug žmonių. Įvykus medinės bažnyčios gaisrui, paveikslą buvo išneštas visiškai sveikas.
Pirmoji ekskursijos stotelė buvo parko Lankytojų centro ekspozicija. Ji nustebino savo originalumu – per visą patalpą raizgėsi medinė juosta. Pasirodo, tai Nevėžis. Mat parko pagrindinis saugotinas objektas – Nevėžio slėnis ir senvagės. Nors iš pirmo žvilgsnio ekspozicija atrodo nedidelė, bet šiuolaikinių technologijų dėka pateikiati labai daug informacijos apie Krekenavos regioninį parką.
Aplankę Lankytojų centro ekspoziciją, kartu su gide pasukome Pojūčių taku. Mokiniai išbandė vėjo stiprumą sūpuoklėse, kūrė savo muzikinę melodiją, išmėgino dar visai nesenai įkurtą labirintą, siekė pajusti medžio energiją medinėje lovoje, pasiklausyti aplinkos garsų klausyklėje, išmėgino natūralų medžio masažą, palaipiojo laipynėje, pabuvojo ant pantoninio liepto ir sužinojo, kaip susidarė Nevėžio senvagės. O kaip Nevėžio apylinkės atrodo iš aukštai, mokiniai pažiūrėti lipo į 30 m aukščio apžvalgos bokštą. Nulipus pavėsinėje laukė vaistažolių arbata – tai paskutinė Pojūčių tako stotelė.
Atsisveikinus su Lankytojų centru, autobusiukas pasuko link pažintinio tako Nevėžio upės slėnyje. Takas vingiuoja 1,6 km ilgio tarp senvagių, prasideda ir baigiasi 6 m aukščio apžvalgos bokštu, kuriame yra šioje vietoje sutinkamų faunos ir floros atstovų nuotraukos. Keliaujant pažintiniu taku, akis užkliuvo už palei Nevėžio pakrantę išsidriekusių augalų. Iš pirmo žvilgsnio panašūs į apynius, tik paėmus vaisių, pamatai skirtumą. Tai – dygliavaisis virkštenis – invazinė rūšis iš Amerikos, auginama kaip dekoratyvi, tačiau plinta gamtoje, ypač palei upes, nes vanduo platina jų vaisius.
Nuo Nevėžio senvagių mokyklinis autobusiukas pasuko į mišką. Ten mokiniai keliavo „Girinio taku“. Tako pradžioje jie susipažino, kaip reikia elgtis gamtoje. Keliaujant sužinojo, kad Lietuvoje auga 2,05 mln. ha miškų, o miškuose – 25 savaime augančios medžių rūšys; palygino kai kurių medžių medieną. Sužinojo, kad miškas, kaip ir namas turi „aukštus“- ardus: trakas, pomiškis, žemesnysis, viršutinis; o taip pat išsiaiškino kokios yra miškų apsaugos priemonės, kuo skiriasi ugdytinis kirtimas nuo sanitarinio ir t. t.
Iš „Girinio tako“ mokiniai vyko į labiausiai laukiamą ekskursijos dalį – Pašilių stumbryną. Apsidžiaugė, nes penketas stumbrų stovėjo prie pat tvoros, o patį stambiausią galima buvo net paliesti. Moksleiviai fotografavo ir prie tvoros, ir iš viršaus nuo apžvalgos pakylos. Tačiau stumbrai ilgai neužsibuvo. Pamatę, kad neturime vaišių (pagal taisykles šerti stumbrų negalima), iškeliavo tolyn. Nulydėję žvilgsniais galiūnus, patraukėme ir mes. Tik ne į autobusą, o į pažintinį, stumbryno teritorijoje įkurtą, miško taką. 10-tyje tako stotelių susipažinome su miške gyvenančiais stuburiniais gyvūnais.
Atsisveikinus su Krekenavos regioniniu parku norisi tikėti, kad jame saugomomis vertybėmis didžiuosis dar ne viena karta. O Radviliškio raj. Alksniupių pagrindinės mokyklos mokiniai šioje teritorijoje, kur prasidėjo europinio stumbro atgimimas, lankysis dar ne kartą.
Jurgita Beklešovienė